Šaltis, kuris pastarosiomis dienomis apėmė Baltijos šalis, daugeliui priminė seną, bet pamirštą tiesą: žiema vis dar gali būti žiauri. Staigus temperatūros kritimas, aršus vėjas ir ilgai trunkantis speigas sugrąžino staigų supratimą, kad sausio pabaiga – tai ne pereinamasis laikotarpis, o reali grėsmė, galinti išbandyti ne tik mūsų komfortą, bet ir gyvybiškai svarbią infrastruktūrą.
Latvijos meteorologas Tomas Bricis drąsiai pasako tai, ką daugelis slapta jautė: latviai tiesiog nebėra pratę prie tokių atšiaurių sąlygų. Tačiau jo žodžiai ypatingai aktualūs ir Lietuvai – situacija abiejose šalyse yra labai panaši. Po daugelio švelnių žiemų visuomenė ir miestų sistemos natūraliai „atsipalaidavo“, o tokios šalčio bangos dabar atrodo kaip ekstremalumas, nors istoriškai tai buvo įprasta.
Kodėl dabartinis šaltis atrodo baisesnis nei yra iš tikrųjų
Tomas Bricis pabrėžia, kad dabartinis sausio pabaigos šaltis nėra joks fenomenas, prilygstamas rekordams ar istoriniems ekstremumams. Panašios temperatūros Baltijos šalyse jau buvo fiksuojamos anksčiau, o kai kuriais metais speigas laikėsi net ilgiau. Tačiau pasikeitė mūsų suvokimas: per pastaruosius dešimtmečius žiemos tapo švelnesnės, o ilgas speigas – retesnis.
Dėl šios priežasties visuomenė priprato prie kitokio žiemos veido, kur didžioji dalis sezono praleidžiama netoli nulio laipsnių. Toks klimatinių lūkesčių pasikeitimas sukuria paradoksą: kai termometras staiga nukrenta iki -20°C ar net artėja prie -30°C, atrodo, kad vyksta kažkas neįprasto. Tačiau meteorologiniu požiūriu tai klasikinė, šiaurietiška žiema, kurią mes tiesiog buvome išstūmę iš atminties.
Lietuvoje šis pojūtis yra identiškas. Vos keli pastarieji metai su švelniais sausiais ir permainingais vasariais jau pakanka, kad visuomenė „pamirštų“, kaip atrodo tikras šaltis. Ir kai jis grįžta, kartu grįžta ir emocinė reakcija – panika dėl automobilių, vamzdžių, šildymo sistemų ar net paprasčiausios buities.
Kur speigas smogė labiausiai – ir kodėl Lietuva nėra išimtis
Pasak Latvijos meteorologo, artimiausios dienos yra ne tik išbandymas žmonėms, bet ir technikai. Tokiomis sąlygomis ypač greitai pasimato visos silpnosios vietos: vandentiekio avarijos, vamzdynų įtrūkimai, šildymo sistemų gedimai, transporto trikdžiai. Latvijoje jau fiksuojama daugiau avarijų, nes šalčiui jautrūs, senesni vamzdžiai neatlaiko spaudimo.
Tai laikoma viena pagrindinių priežasčių, kodėl visuomenė jaučiasi nepasirengusi – infrastruktūra ilgą laiką nebuvo ruošiama tokiam spaudimui. Lietuvoje situacija iš esmės tokia pati. Didžiuosiuose miestuose, ypač senesniuose rajonuose, pirmiausia „lūžta“ tai, kas buvo suprojektuota kitoms, šaltesnėms ir stabilesnėms žiemoms. O privačių namų savininkai dažnai susiduria su dar praktiškesne problema: jei švelniomis žiemomis izoliacijos patikra buvo atidėliojama, speigas šią klaidą atskleidžia greitai ir brangiai.
Kodėl klimato kaita šaltį daro keistesnį, bet ne mažiau pavojingą
Bricis pateikia mintį, kuri skamba paradoksaliai, bet tiksliai apibūdina dabartinį klimatą: šaltis Baltijos šalyse niekur nedingo, tačiau jis tapo kitoks. Klimato kaita reiškia ne tai, kad žiemos išnyks, o tai, kad jos taps mažiau nuspėjamos. Vienais metais dominuos švelnus ir drėgnas fonas, kitais – gali ateiti staigi šalčio banga, kuri dėl kontrasto su pastaraisiais sezonais atrodys kaip katastrofa.
Meteorologas pastebi ir dar vieną dalyką: jeigu panaši šalto oro masė būtų atėjusi prieš kelis dešimtmečius, tikėtina, kad temperatūros būtų dar žemesnės – -35°C ar net -40°C. Dabartinėmis sąlygomis tokios ekstremalios reikšmės regionui tampa sunkiau pasiekiamos, tačiau tai nereiškia, kad -20°C ar -25°C yra „ne problema“.
Priešingai – tai temperatūra, kuri labai greitai sukuria kritines situacijas buityje ir miestuose. Mes tiesiog atpratome nuo rimto šalčio.
Svarbus skirtumas: pajūris prieš žemyną
Latvijoje Bricis atkreipia dėmesį į klasikinį regioninį skirtumą: pajūryje šaltis šiek tiek švelnesnis, nes jūra amortizuoja temperatūros kritimą. Lietuvos pajūris taip pat visada turi šį efektą – Klaipėdos krašte, Kuršių nerijoje ar Palangoje dažnai būna keliais laipsniais „lengviau“ nei šalies rytuose ar pietryčiuose.
Tačiau tai dažnai tampa apgaulingu komfortu. Pajūryje mažesnis šaltis nereiškia mažesnio pavojaus: čia dažnai būna intensyvesnis vėjas, kuris smarkiai sumažina juntamąją temperatūrą. Todėl -10°C pajūryje gali būti fiziškai sunkiau pakeliama nei -15°C ramesniame, žemyniniame regione.
Ledo iliuzija: pavojingiausias „užšalusios žiemos“ požymis
Vienas ryškiausių šios šalčio bangos padarinių – greitas vandens telkinių užšalimas. Latvijoje meteorologas perspėja apie pavojingą situaciją įlankose, kur formuojasi dreifuojantis ledas. Lietuvai šis perspėjimas lygiai taip pat aktualus Kuršių mariose, Baltijos pakrantėje, taip pat didesniuose ežeruose ir upėse, kur ledo paviršius gali atrodyti saugus, bet reali jame slypi klastingumas.
Būtent čia slypi didžiausias spąstas: žmogus mato baltą horizontą ir nusprendžia, kad ledas tvirtas. Tačiau pakanka srovės, vėjo, temperatūros šuolio arba vietinės properšos – ir situacija tampa mirtinai pavojinga. Tokiomis dienomis ledas dažnai yra ne tvirtas pagrindas, o trumpalaikė apgaulė.
Išvada: tai žiema, primenanti, kad mes atpratome
Tomo Bricio žinutė latviams iš esmės yra perspėjimas ne apie rekordus, o apie realybę: speigas nėra „neįmanomas“ ar „naujiena“, tačiau mes, deja, tapome jam nepasirengę. Ir būtent čia slypi pagrindinė priežastis, kodėl tokios oro sąlygos šiandien sukelia didesnį stresą nei prieš kelis dešimtmečius.
Lietuva šioje istorijoje yra to paties regiono dalis – su labai panašiu klimatu, panašiais gyventojų įpročiais ir panašiomis silpnomis infrastruktūros vietomis. Todėl tai nėra tik Latvijos pamoka. Tai bendras Baltijos šalių priminimas: žiema gali būti švelni, bet kai ji grįžta „senoviškai“, paaiškėja, kad atpratome nuo paprastų dalykų – nuo šalčio, kurį anksčiau vadinome tiesiog žiema.
Kaip Jūs ruošiatės tokiam šalčiui? Ar jaučiate, kad Lietuva yra pasirengusi?